Masinių žudynių duobė
Tai viena iš dviejų didžiausių duobių masinių žudynių vietoje, kurios skersmuo galėjo siekti 35–40 m. XX a. 6 dešimt. viduryje duobė buvo užlyginta, siekiant apsaugoti aukų palaikus nuo kapų plėšikų. Šią duobę lokalizuoti pavyko tik 2016 m., atlikus neinvazinius geofizikinius tyrimus, remiantis 1944 m. liepos Luftwaffe daryta masinių žudynių vietos aeronuotrauka.
Pagal 1944 m. rugpjūtį Sovietų Ypatingosios komisijos padarytas nuotraukas, žinome, kad duobė išsiskyrė žole neapaugusiais smėlio kraštais ir neaukšta žole apaugusia salele viduryje. Šią žudynių duobę ir duobę esančią greta jungė tranšėja. Komisijos pateiktose išvadose konstatuota, kad „nuėmus paviršinį [šios duobės – red. past.] smėlio sluoksnį, sumaišytą su pelenais ir sudegintomis žmonių kaulų liekanomis, buvo išimti ir ištirti 486 lavonai“. Kai kurias aukas, pagal rastus dokumentus ir asmeninius daiktus, pavyko identifikuoti. Žydų poeto Avromo Suckeverio atsiminimuose rašoma, kad šioje duobėje rastas ir gydytojo Hilario Feiguso kūnas.
Komisijos ekspertai nustatė, jog ši žudynių duobė talpino 9000 aukų kūnų. 20 m nuo šios duobės buvo palaikų deginimo aikštelės, kur šalia įrengtuose trijuose laužuose buvo deginami čia sušaudytų aukų palaikai. Archyvinėse nuotraukose duobė nesunkai atpažįstama iš medžio kamienų nuodėgulių, esančių duobės pakraštyje.
Vienas iš nacių surinktos palaikų degintojų komandos (Sonderkommando 1005A) narių, buvęs Vilniaus geto kalinys Abraomas Bliazeris Sovietų Ypatingajai komisijai pateiktame apklausos protokole minėjo, kad iš pirmos duobės jie iškasė 18 000 vyrų, moterų ir vaikų.
„Daugumos jų galvos buvo peršautos skirtingomis kulkomis. Pirmoji duobė buvo Antrojo [Mažojo – red. past.] Vilniaus geto likvidavimo rezultatas, [duobėje] buvo ir daug lenkų, kuriuos mes atskyrėme pagal kryžiukus ant krūtinių. Buvo taip pat kunigų, ką rodė jų drabužiai. Daugumos lenkų rankos buvo surištos virvėmis už nugaros, diržais, kartais spygliuota viela. Kai kurie kūnai buvo visiškai nuogi, kiti pusnuogiai, kai kurie tik su kojinėmis.“
Minėtoje duobėje 1941 m. liepos 11 d. buvo laikomi 400 žydų vyrų prieš sušaudant kitoje duobėje. Šias žudynes nufotografavo greičiausiai atsitiktinai teritorijoje atsidūręs vermachto 96-osios pėstininkų divizijos karys Otto Schroffas:
„Abiem atvejais nuotraukose matyti taip vadinamos pasiruošimo duobės, kuriose žydai buvo sugrupuojami egzekucijai…Jie buvo sušaudyti kitoje duobėje, kairiau, tačiau ne tame griovyje, kurį matote nuotraukose… Šaudymo duobėje nebuvo jokio griovio, kuriame būtų laikomi žydai, kaip matyti mūsų nuotraukose… Tą dieną, kai padariau savo nuotraukas, žydai buvo sušaudyti kulkosvaidžiais, bet ne šautuvais. Duobė, kurioje buvo sušaudyti žydai, buvo 15–20 skersmens… Egzekucijų duobėje buvo ne daugiau kaip 4–5 vyrai… Tie vyrai nuvesdavo žydus į vietą, kur jie būdavo sušaudomi, vyrai (aukos) negalėjo nieko matyti, kadangi jų galvos buvo uždengtos jų pačių marškiniais… Paruošimo duobėse buvo civilių, kurie prižiūrėjo aukas… Duobėje žydai turėjo nusirengti viršutinę drabužių dalį. Po to, kai jų galvos būdavo uždengiamos jų pačių marškiniais, jie buvo vedami į egzekucijų duobę iš griovio. Aš girdėjau dejones ir murmesį, galvojau, kad žydai meldžiasi. Aš naudojau Welta 6×9 tipo kamerą.“
1941 m. liepą dar naudota kaip paruošiamoji, vėliau ši duobė tapo žudynių duobe.
Holokaustą išgyvenusieji 1948 m. šalia šios duobės pastatė paminklą žydų aukoms atminti, kuris sovietų valdžios buvo nugriautas.