"Degintojų" duobė
Patyręs pirmuosius reikšmingus pralaimėjimus kare su Sovietų Sąjunga, Trečiasis Reichas nuo 1942 m. gegužės iki 1944 m. vidurio įsteigė aukų palaikų ekshumavimo ir deginimo grupes Sonderaktion 1005, kurios turėjo naikinti masinių žudynių pėdsakus okupuotose teritorijose. Sonderaktion 1005 vadovavo SS karininkas Paulas Blobelis, 1941 m. rudenį organizavęs žudynes Babi Yar Kijeve.
Paneriuose dirbusią Sonderkommando 1005A, sudarytą iš Vilniaus žydų ir sovietų karo belaisvių, tiesiogiai kontroliavo SS puskarininkis Martinas Weissas.
Šioje 27 m skersmens duobėje nebuvo šaudoma. Joje nuo 1943 m. spalio iki 1944 m. liepos vidurio buvo įkalinti 80 nacių atrinktų žydų ir sovietų karo belaisvių, sudariusių Sonderkommando 1005A grupę, ekshumavusią ir deginusią aukų palaikus.
Degintojų grupės duobės pylimų struktūra skiriasi nuo žudynių duobių struktūros. Čia nėra šaudymo aikštelių, angų, aukštų pylimų. Šiaurinėje duobės dalyje matyti didesnis stačiakampis apkasas, greičiausiai skirtas duobės sargybai, ir apvalus apkasas vienam asmeniui, turėjusiam saugoti išėjimą iš duobės. Vakarinėje duobės dalyje įrengta aikštelė turėjo būti skirta kareiviams.
Duobės apatinė akmenų sienos vainiko dalis yra autentiška, o likusioji dalis buvo išmūryta pastaraisiais metais, siekiant atkurti karo metų duobės vaizdą. Duobėje šiuo metu esantis trapas nėra originalus eksponatas, tačiau panašiu naudotasi kraunant aukų palaikus į laužus, kurių aukštis, pakaitomis sluoksniuojant palaikus ir rąstus, siekdavo 4–5 m.
Konstantinas Potaninas, į Panerius atvežtas 1944 m. sausio 29 d. kaip Raudonosios armijos karo belaisvis, prisiminė, kad jų gyvenamosios duobės sienos buvo grįstos akmenimis, duobė buvusi 4–4,5 m gylio ir 15–22 m pločio. Duobė buvo pusiau uždengta lentomis, apačioje – smėlis. Neuždengtame duobės šone buvo pastatytos trejos kopėčios, kurios kasdien būdavo ištraukiamos. Dvejos kopėčios buvo skirtos kaliniams, o trečiosios naudojamos tik sargybinių. Dengtoje duobės dalyje buvo įrengta nedidelė virtuvėlė ir sandėliukas. Šalia duobės stovėjo sargybos barakas. K. Potaninas prisiminė, kad duobės sargyba keisdavosi kas 2 valandas. Dengtoje duobės dalyje taip pat stovėjo trijų aukštų gultai kaliniams ir bendras stalas. Virtuvėje dar buvo įrengta gyvenamoji vieta keturioms įkalintoms žydėms moterims, turėjusioms gaminti maistą.
Palaikų ekshumavimo ir deginimo darbas buvo gerai organizuotas. Degintojų grupę sudarė: kaliniai atkasantys palaikus, juos ištraukiantys iš duobių. Taip pat buvo kalinys, tikrinantis ir ieškantis auksinių dantų ir paslėptų vertybių. Kiti degintojų grupės nariai nešdavo aukų kūnus ant laužų, kuriuos statė ir turėjo prižiūrėti kiti kaliniai. Sudegintų palaikų pelenus sietais persijo ir rastą auksą turėjo atiduoti SS specialiai šioms pareigoms paskirtas kalinys. Po to pelenai, sutrupinus kaulų likučius, buvo sumaišomi su smėliu ir suberiami atgal į duobę ar šalia jos. Kalinius saugojusi sargyba ir Sonderaktion organizatoriai vadindavo aukų kūnus figūromis, tą patį versdami daryti degintojus.
Pasak vieno iš palaikų degintojų Icchoko Dogimo, „mūsų darbo dienomis, kai deginome lavonus, matydavau, kaip atveždavo būrį žmonių sušaudyti. O būtent: keturis šimtus žydų iš Vaivari, vėliau – trisdešimt vieną lenką ir penkiasdešimt čigonų. Vykstant žmonių sušaudymo akcijai, mus atleisdavo nuo darbų. Turėdavome nusileisti į bunkerį ir pralaukti, kol baigs savo juodą darbą. Tačiau aukų verksmas ir riksmai prasiskverbdavo pro mūsų bunkerio sienas. Kartą, dėdamas kūnus ant laužo, atpažinau savo šeimą: mamą, žmoną, tris seseris ir dvi giminaites. Žmoną atpažinau iš medaliono, kurį padovanojau jai vestuvių proga. Kai žmona jau degė ugnyje, sugebėjau nuo jos kaklo nukabinti papuošalą. Mudviejų – jos ir mano – portretines nuotraukytes, kurios buvo medaliono viduje, ugnis jau buvo spėjusi praryti.“
Remiantis išsigelbėjusių degintojų grupės narių parodymais ir prisiminimais, per 5 mėnesius, nuo 1943 m. gruodžio iki 1944 m. balandžio, Paneriuose buvo sukrauta 19 – 21 laužų siekusių 4–5 m, kuriuose sudeginta nuo 56 000 iki 68 000 aukų palaikų.
Pabėgimas
Pabėgimo iškasant tunelį idėją pasiūlė Abraomas Bliazeris, kuris jau du kartus buvo išsigelbėjęs iš žudynių duobės Paneriuose bei turėjo patirties kasant tunelius prieš karą. Jam aktyviai talkino Mordechajus Zaidelis ir Ichaakas Dogimas. 1944 m. sausio pabaigoje, atskyrus sandėliuko dalį, pradėta kasti pabėgimo angą. Siekta prasikasti po grįstos duobės šoninės sienos pamatais, o po to imtas kasti horizontalus 65 cm pločio ir 55 cm aukščio tunelis, kuriuo planuota ištrūkti į laisvę.
Per 2,5 mėnesio kaliniai iškasė apie 32 m ilgio, 70 cm pločio, 60 cm aukščio tunelį vakarų kryptimi. Kasta pakaitomis, rankomis, lentomis, šaukštais, sugrįžus po palaikų deginimo, nuo 17 iki 20 val. ir prieš išeinant į darbą paryčiais, tarp 3 ir 5 val. Kasant tunelio viršus buvo sutvirtinamas lentelėmis-perdengimais, taip apsisaugant nuo biraus Panerių smėlio griūties. Iš tunelio slapta išnešta 20 m³ smėlio, kuris buvo paskleistas duobės dugne, kad nepastebėtų sargyba.
Į tunelį vienas iš kalinių buvo nutiesęs elektros kabelį su lempute. Tai paaiškėjo 2004 m. lietuvių archeologui prof. Vytautui Urbanavičiui atlikus archeologinius degintojų duobės tyrimus.
Ištrūkti į laisvę pavyko 1944 m. balandžio 15 d. naktį apie 22–23 val. M. Zaidelis po karo liudijo: „daugiau neturėjau kuo kvėpuoti. Rankose turėjau geležinį strypą ir pabandžiau dirvos paviršiuje padaryti skylių, padariau vieną skylę, dvi skyles, ir galų gale, pajaučiau orą [tuo metu tunelyje buvo dvidešimt žmonių – red. past.]. Tuo metu kaip tik nutraukėme elektros laidą, turėjo elektrą tunelyje, kai mes nusiėmėme… kai mes nusiėmėme grandines ir aš atvėriau angą, praplatinau ją, ir išėjau į atvirą orą. Kai iškišau galvą, jau mačiau dangų, žvaigždes, bet taip pat pamačiau grupę vokiečių kareivių, kurie žvelgė kaip tik į tunelio pusę <…>. Aš padidinau angą ir pradėjau ropoti keturiomis, draugai sekė paskui mane <…>.“
Deja, netrukus sargyba išgirdo bėgančiųjų žingsnius ir pradėjo šaudyti tamsoje. 22 kaliniams pavyko pabėgti iš duobės, tačiau tik 11 iš jų (kitais duomenimis, 13) pasiekė sovietinių partizanų būrius Rūdininkų miškuose. Vilniaus geto kalinė Rachelė Margolis, 1944 m. buvusi žydų partizanų būryje Rūdininkų miškuose, prisiminė, kad partizanai buvo apstulbinti ne tik paties pabėgimo, apie kurį jiems papasakojo pabėgę iš Panerių, bet ir sukrėsti siaubingo nuo jų sklidusio tvaiko, kurio pašalinti nepadėjo net daugkartinis prausimasis.
Likusieji buvo sušaudyti pabėgimo metu Panerių teritorijoje. Vietoj pabėgusiųjų į Panerius buvo atvežta kita Vilniaus geto žydų grupė, atkasinėjusi ir deginusi palaikus iki 1944 m. liepos pradžios. Jie kartu su iš Vilniaus atvežtais priverčiamojo darbo stovyklų HKP ir „Kailis“ kaliniais tapo paskutinėmis aukomis Paneriuose.