"Kauno" duobė
Ši duobė įvairiuose šaltiniuose minima, kaip „Kauno“ duobė. Toks pavadinimas, naudotas liudininkų pasakojimuose, susijęs su 1943 m. balandžio 5 d. įvykiais, kai Paneriuose buvo sušaudyti iš Vilniaus apskrityje likviduotų getų traukiniu atgabenti žydai, kuriems sakyta, jog jie vežami į Kauną. Apie šią duobę Sovietų Ypatingajai komisijai 1944 m. rugpjūčio 25 d. pasakojęs nacių surinktos palaikų degintojų komandos (Sonderkommando 1005A) narys Konstantinas Potaninas liudijo:
„Kauno duobė ir griovys buvo prie Gardino kelio, duobės viršuje buvo 37 lietuvių palaikai su apatiniais vienodo karinio pavyzdžio drabužiais, buvo neužkasti, gulėjo viršuje duobės, dar nesuirę, tai buvo 1944 m. pradžioje. Viso duobėje ir griovyje buvo apie 8000 žmonių. Toje pačioje duobėje, atskiroje vietoje buvo 252 vaikų kūnų nuo vienerių iki penkerių metų. Viršutinis 2900 žmonių sluoksnis buvo su rūbais, vaikais nurengti iki apatinių, o giliausiame sluoksnyje ir griovyje visiškai nurengtų 4500 žmonių. Šitoje duobėje vienas iš darbininkų (t.y. „degintojų“ – red.) Icchokas Dogimas surado savo žmoną ir vaikus, trys darbininkai, kurių vardų dabar nepamenu, pranešė, kad toje pačioje duobėje buvo rasta partizanų dalinio vado Kovnerio motina“.
1944 m. rugpjūčio 23 d. sovietiniame dienraštyje Tiesa žurnalistas J. Petrauskas paminėjo „Kauno duobę“ rašydamas apie 1944 m. į Panerius atvežtus „dešimtis čigonų ir dešimtis lietuvių kareivių“, kurie buvo joje sušaudyti: „Iš tų karių deginimo brigada gavo 37 naujutėles žalias kepures, tiek pat kelnių, mundurų ir milinių“. Straipsnio autorius taip pat mini „Kauno duobės“ viršutiniame sluoksnyje „deginimo brigados“ atrastus apie pustrečio šimto vaikų lavоnų. Tai galimai 1944 m. kovo 27 d. nacių įgyvendintos priverčiamojo darbo stovyklose HKP ir „Kailis“ vaikų akcijos aukos.