Paminklas "HKP" ir "Kailis" kaliniams
Paminklas nacių įsteigtų priverčiamojo darbo stovyklų HKP (vok. Heereskraftfahrpark /Ost/ 562) ir „Kailis“ kalinių ir Vilniaus karo ligoninės gydytojų žydų, nužudytų Paneriuose 1944 m. liepos 2–3 d., atminimui buvo pastatytas 1999 m. buvusios Vilniaus geto kalinės ir geto pogrindinės pasipriešinimo organizacijos narės, ilgametės Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus darbuotojos Rachelės Margolis (1921–2015) iniciatyva ir asmeninėmis lėšomis. Paneriuose buvo nužudytas R. Margolis tėvas gydytojas Samuelis Margolis, iki 1944 m. liepos pr. dirbęs Vilniaus karo ligoninėje, taip pat mama ir brolis.
Ant paminklo yra iškaltas įrašas lietuvių, hebrajų ir jidiš kalbomis: „ŠIOJE DAUBOJE „KAILIO“ FABRIKO HKP IR KARO / LIGONINĖS STOVYKLOSE NACISTŲ KALINTŲ IR / 1944.07.05 [įraše nurodyta sušaudymo data netiksli-red. past.] ČIA NUŽUDYTŲ VILNIAUS ŽYDŲ PALAIKAI“. Įrašo dalyje hebrajų ir jidiš kalba užrašytas ir aukų skaičius – 1000 asmenų.
HKP
1943 m. rugpjūčio pab. – rugsėjo pr., prieš Vilniaus geto likvidavimą mieste buvo įsteigta keletas nacių priverčiamojo darbo stovyklų. Viena iš jų – Subačiaus gatvėje 37, kur į 2 šešių aukštų namus buvo perkelta keli šimtai žydų specialistų su šeimomis, iki tol dirbusių karinės technikos dirbtuvėse HKP. Vyrai dirbo šaltkalviais, mechanikais, skardžiais, stikliais, moterys buvo įdarbintos siuvykloje, kur taisė nacių uniformas.
1944 m. sausį HKP buvo įkalinti 1238 žmonės, iš jų 213 vaikų. Pastarųjų didžioji dauguma buvo nužudyta 1944 m. kovo 27 d., vaikų akcijos metu. Kartu su vaikais į Panerius buvo išgabenti ir kiti nedarbingi asmenys.
Autoremonto dirbtuvėms vadovavo vermachto karininkas Karlas Plagge, kuris 1944 m. liepos 1 d., prieš pat stovyklos likvidavimą, įspėjo HKP kalinius apie gresiantį priverstinio darbo stovyklos likvidavimą. Tokiu būdu pavyko išgelbėti iki 200 HKP kalinių žydų, tačiau apie 500 buvo sušaudyti Paneriuose.
„Kailis“
Nacių priverčiamojo darbo stovykla „Kailis“ Vilniuje veikė nuo pirmųjų nacių okupacijos dienų. Šios stovyklos darbo korpusai nuo 1941 m. spalio buvo išsidėstę ikikarinės „Elektrito“ gamyklos patalpose (dab. T. Ševčenkos g.). Tuo metu gamykloje dirbo apie 500 darbininkų, kartu su šeimomis sudarę 800–1000 žmonių. 1943 m. rugsėjį likvidavus Vilniaus getą, šiose stovyklose nelegaliai slėpėsi išgyvenusieji geto likvidavimą.
1943 m. rugpjūtį „Kailis“ stovykloje buvo įkalinta ir priverstinai dirbo 1250 Vilniaus žydų, kurie gamino ir taisė žiemos aprangą vermachtui. Likvidavus Vilniaus getą, šios priverstinio darbo stovyklos gyvenamuosiuose blokuose nelegaliai gyveno dar apie 600 žmonių. Minėtų dviejų priverčiamojo darbo stovyklų darbininkai išvengė 1941 m. rudenį vykdytų intensyvių žudynių. Jie buvo sušaudyti 1944 m. liepos 3 d. Paneriuose. Aukų skaičius siekė 2000–2500 žydų.