Paminklas lenkų atminimui
Pirmasis atminimo ženklas Paneriuose nužudytų lenkų atminimui – medinis kryžius ir simbolinis antkapis – Paneriuose buvo pastatytas 1990 m. rudenį buvusios lenkų pogrindžio narės, vilnietės Helenos Pasierbskos (1921–2010) iniciatyva. Jį suprojektavo lietuvių architektas Jaunutis Makariūnas. 2000 m. lapkritį atminimo ženklo vietoje buvo atidengtas lenkų architekto Jaroslawo Skrzypczyko suprojektuotas memorialas, kurį finansavo Lenkijos Respublikos Kovos ir kančių įamžinimo taryba.
1990 m. pastačius Paneriuose kryžių čia nužudytiems lenkams atminti buvo simboliškai įgyvendintas kun. Romualdo Swirkowskio, sušaudyto Paneriuose, troškimas, kurį jis užrašė ant lapelio ir išmetė pro langą sunkvežimiu vežamas į Panerius: „Norėčiau, kad ateityje vietoje, kurioje mirsiu, būtų pastatytas kryžius <…>“. Pastatyti kad ir kuklų atminimo ženklą Paneriuose, anot H. Pasierbskos, buvo Vilniaus krašto lenkų svajonė.
Paminkle iškalti žodžiai lietuvių ir lenkų kalbomis: „DAUGELIO TŪKSTANČIŲ LENKŲ / NUŽUDYTŲ PANERIUOSE, ATMINIMUI / VILNIAUS ŽEMĖS KRAŠTIEČIAI. AMŽINĄ ATILSĮ DUOK MIRUSIEMS / VIEŠPATIE, IR AMŽINOJI ŠVIESA JIEMS / TEŠVIEČIA“. Už paminklo ant to paties postamento stovi 7 m aukščio metalinis kryžius. Paminklas apjuostas akmeninių blokelių sienele. Vidinėje sienelės pusėje pritvirtintos lentos su Paneriuose nužudytų lenkų pogrindžio narių pavardėmis. Už paminklo esančiose lentose yra įrašas lietuvių ir lenkų kalbomis: „ARMIJOS KRAJOVOS, LENKIJOS POGRINDŽIO KARIAI / LENKŲ INTELIGENTIJA IR JAUNIMAS / PAAUKOJĘ GYVYBĘ UŽ GIMTOSIOS ŽEMĖS LAISVĘ / GARBĖ JŲ ATMINIMUI. LENKIJOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ“.
Remiantis lenkų istorike dr. Monika Tomkiewicz, Paneriuose 1941–1944 m. buvo nužudyta 1500–2000 lenkų. Prof. Piotras Niwinskis ir Helena Pasierbska pateikia didesnius skaičius – nuo 2000 iki 20 000. Šiam skaičiui patvirtinti trūksta duomenų. Šiai dienai žinomos 348 Paneriuose nužudytų lenkų pavardės, kurias ir matome iškaltas atminimo plokštėse.
Nacių okupacijos metu lenkai Vilniuje buvo žudomi dėl politinių priežasčių: kaip antinacistinio pogrindžio organizacijų (Ginkluoto pasipriešinimo armijos (ZWZ), Armijos krajovos (AK)) nariai, gatvių gaudynių aukos ar įkaitai.
Lenkų inteligentija nuo pirmųjų 1939 m. rugsėjo dienų buvo nacių režimo taikinys. Lenkai buvo represuojami vykdant vadinamąją specialią „Intelligenzaktion“, kuria siekta sunaikinti politiškai ir intelektualiai aktyviausią lenkų tautos dalį. Paneriuose sušaudyta daug su pogrindžiu bendradarbiavusių lenkų kunigų, gimnazijų mokinių, mokytojų, skautų ir kitų patriotų. Daug lenkų jaunuolių, priklausiusių patriotinėms organizacijoms, buvo sušaudyta 1942 m. gegužę.
Kazimerzas Pelczaras (1894–1943) Europoje buvo vienas iš onkologijos mokslų pradininkų, garsėjo kaip vienas geriausių gydytojų onkologų praktikų, dėstė Stepono Batoro universitete Vilniuje. 1936 m. K. Pelczaras Vilniuje organizavo ketvirtąjį Europos kovos su vėžiu kongresą. Artėjant karui K. Pelczarui buvo siūloma išvykti svetur, siūlytas darbas įvairiuose universitetuose, tačiau jis nutarė likti Vilniuje. Būdamas Lenkijos Raudonojo kryžiaus nariu, nuo 1939 m. rūpinosi pabėgėliais, žydais, padėjo lenkų pogrindžio organizacijoms teikdamas medicinos pagalbą. Sušaudytas su kitais lenkų inteligentais įkaitais 1943 m. rugsėjo 17 d.
S. Batoro universiteto profesorius Mieczyslawas Gutkowskis (1893–1943) buvo teisininkas, žinomas ekonomistas, vienas ekonomikos teorijos principų taikymo teisės analizei pradininkų Lenkijoje, viešųjų finansų specialistas. Advokatavo 1936 m. teisiamiems kairiosioms organizacijoms priklausiusiems studentams. Manoma, jog šis faktas prisidėjo prie to, kad M. Gutkowskis buvo įtrauktas į represuojamų lenkų inteligentų sąrašus, kuriuos 1941 m. paruošė vokiečių ir jam talkinusios lietuvių saugumo struktūros. Sušaudytas su kitais lenkų inteligentais įkaitais 1943 m. rugsėjo 17 d.
Kun. Romualdas Swirkowskis (1886–1942), Šventosios Dvasios parapijos Vilniuje klebonas ir Vilniaus kurijos delegatas ryšiams su lenkų antinacistiniu pogrindžiu. Žiauriai tardytas Lukiškių kalėjime, sušaudytas 1942 m. gegužės 5 d. su grupe lenkų jaunimo.
Witoldas Szapskis (1915–1943) ir Maria Szapska (1920–1943). Patriotinių nuostatų vedama Maria karo metu įsitraukė į pogrindinę veiklą. Jos butas tapo ryšių punktu, kuriame susitikdavo įvairios pagalbos ieškantys žmonės. Čia ji susipažino su lenkų antinacistinio pogrindžio dalyviu karininku Witoldu Szapskiu. 1942 m. liepos 11 d. W. Szapskį areštavo. Netrukus buvo suimta ir Maria. Ji buvo tardoma gestapo būstinėje, dab. Aukų gatvėje. Vieno tardymo metu, 1943 m. vasario 25 d., Marija iššoko pro antro aukšto langą. Smarkiai susižeidė ir buvo paguldyta į miesto ligoninę, vėliau perkelta į kalėjimo ligoninę. 1943 m. gegužės 14 d. M. Szapska ant neštuvų buvo išvežta į Panerius.