Paminklas žydų atminimui
Paminklas Paneriuose nužudytų žydų atminimui buvo atidengtas 1991 m. birželio 20 d., minint 50-ąsias nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžios metines ir Holokausto pradžią. Architekto Jaunučio Makariūno sukurtas paminklas žydų atminimui primena senojo paminklo, sovietų nugriauto 1949–1952 m. laikotarpiu, stalinistinės antisemitinės kampanijos metu, formas. Granito paminklo fasadinėje dalyje iškaltas įrašas hebrajų ir jidiš kalbomis. Kitoje paminklo pusėje yra užrašas lietuvių, anglų ir rusų kalbomis: „AMŽINAS ATMINIMAS 70 000 VILNIAUS IR APYLINKIŲ ŽYDŲ, KURIUOS ČIA, PANERIUOSE, NUŽUDĖ IR SUDEGINO NACISTINIAI BUDELIAI IR JŲ TALKININKAI“.
Paminklo pastatymą inicijavo Izraelyje gyvenęs vilnietis Jošua Epšteinas, paaukojęs asmeninių lėšų šiam tikslui, ir Lietuvos žydų bendruomenė. Dalį lėšų skyrė ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Šis atminimo ženklas yra pagrindinis paminklas, prie kurio kasmet renkamasi minėti rugsėjo 23 d., Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną.
Masines žudynes Paneriuose vykdė vadinamasis SD Vilniaus Ypatingasis būrys, pavaldus vokiečių saugumui. Pirmą kartą dokumentuose šis būrys minimas 1941 m. liepos 15 d. Iš pradžių šiame lietuvių pagalbinės policijos būryje buvo apie 100 narių, vilkėjusių civilius drabužius, ryšėjusių baltus raiščius. 1941 m. rudenį, po didžiųjų žudynių akcijų, būrio narių skaičius buvo sumažintas iki 40. 1942 m. jiems išduotos SD uniformos. Pirmieji būrio organizatoriai buvo jaun. ltn. Petras Jakubka ir vyr. ltn. Mečys Butkus. Nuo 1941 m. liepos 23 d. būriui vadovauti ėmė ltn. Juozas Šidlauskas, po jo ltn. Balys Norvaiša, nors faktiškai būriui vadovavo SS puskarininkis Martinas Weissas.
Skaičiuojama, kad Paneriuose buvo nužudyta 50 000–70 000 žmonių, iš jų daugiausia Vilniaus ir Vilniaus regiono žydų. Sovietinėje istoriografijoje kalbama apie 100 000 Paneriuose nužudytų „tarybinių piliečių“, tačiau šis skaičius yra padidintas. Izraelio istoriko Ichaako Arado duomenimis iš prieškariu egzistavusios 54 000–57 000 Vilniaus žydų bendruomenės gyvi liko apie 6000 žmonių.
1941 m. vasarą ir rudenį žmonės iš Vilniaus gatvių ir geto arba Lukiškių kalėjimo į Panerius buvo varomi daugiausia pėsčiomis, taip pat vežami sunkvežimiais. Masinių žudynių vietos teritorijoje, jie buvo susodinami ant žemės, nedidelėmis grupėmis vedami prie duobių ir sušaudomi. Dalis aukų buvo suvaroma į duobes. Didžiausios žydų žudynių akcijos buvo įvykdytos 1941 m. rugsėjį–lapkritį, jų metu sušaudyta 33 000 Vilniaus žydų.
1942–1943 m. žmonės Paneriuose žudyti daugiausia mažesnėmis grupelėmis, išskyrus 1943 m. balandžio 5 d. Rytų Lietuvos geto kalinių, į Panerius atvežtų traukiniais, žudynes. Dalis šių žmonių buvo nušauti geležinkelio ir Panerių gyvenvietės teritorijoje bandantys pabėgti, kiti nuvesti į duobes ir sušaudyti. Paskutinės žydų žudynės Paneriuose įvykdytos 1944 m. liepos 3 d.