Panerių memorialo lankytojų informacijos centras
Lietuvoje įsitvirtinęs sovietinis režimas XX a. 6 deš. II pusėje pradėjo kurti Antrojo pasaulinio karo įvykius menančių muziejų tinklą, kuriuo siekta ne tiek įamžinti nužudytųjų atminimą, kiek įtvirtinti režimui palankų praeities vaizdinį, sykiu legitimuojant ir patį režimą. 1959–1960 m. buvusioje masinių žudynių vietoje Paneriuose buvo įkurtas muziejus, kuriame turėjo būti pasakojama apie „Didžiojo Tėvynės karo“ metu Paneriuose hitlerininkų vykdytas „tarybinių piliečių“ žudynes.
Iš pradžių Panerių muziejus priklausė Vilniaus kraštotyros muziejui, o nuo 1965 m. buvo priskirtas LSSR Revoliucijos muziejui kaip vienas jo filialų. Pirmuoju įstaigos vedėju buvo paskirtas muziejininkas Stanislovas Liučvaitis, kuris surinko medžiagą ir parengė pirmąją muziejaus ekspoziciją. Įkūrus muziejų, buvo sutvarkyta informacinė infrastruktūra: prie įėjimo į teritoriją ir žudynių duobių pastatyti metaliniai informaciniai stendai lietuvių ir rusų kalbomis, aptvarkytos duobės. Šiuo laikotarpiu apie Panerius sukurta ir propagandinių trumpametražių filmų.
Pirmoji Panerių muziejaus ekspozicija buvo įkurta tipiniame mediniame paviljone, ten pat buvo įrengtas ir vedėjo butas. Ekspozicijoje lankytojai galėjo susipažinti su autentiškais masinių žudynių teritorijoje rastais daiktais ir karo meto fotografijų faksimilėmis. Nors didžiąją aukų dalį Paneriuose sudarė žydai, jų istorija buvo marginalizuota, t. y. universalizuota įvardijant aukas „tarybiniais piliečiais“, „vilniečiais“, „civiliais gyventojais“, „vyrais, moterimis, vaikais ir seneliais“, taip pat pabrėžiant ne aukų tautybę, bet profesiją.
Panerių muziejus sovietmečiu sulaukdavo mažai dėmesio. Didesni finansai tuo metu buvo skiriami Kauno IX forto muziejui plėtoti, pirmiausia dėl šios vietos patrauklumo sovietiniam režimui: tarpukariu ten veikusiame kalėjime buvo kalinami Lietuvos komunistų partijos veikėjai. Štai kaip savo įspūdžius Paneriuose aprašė leningradietis vertėjas Borisas Rozinas, atvykęs į Panerius šešto dešimtmečio pabaigoje:
„Pirmą kartą prie Panerių duobių atsidūriau 1959–ųjų rugsėjį. Miškas, krūmai, vietoj mirties duobių – dideli, užpilti žeme ir apaugę žole ratai, šiek tiek įgilinti ir dėl to primenantys cirko areną. Rudens vėjas lengvai šiureno žolę, nustebinusią mane savo atspalviu: iš vienos pusės žolelės buvo ryškiai žalios, iš kitos ryškiai raudonos, visai kaip kraujas. Paklausiau senutės prižiūrėtojos, sėdėjusios prie muziejaus durų: „Jūs specialiai pasodinate tokią dvispalvę žolę nužudytųjų atminimui?“ „Ką jūs, – atsakė ji, – pati auga, niekas jos neprižiūri.“
Antrą kartą B. Rozinas ten nuvyko po dvidešimties metų, aštunto dešimtmečio pabaigoje:
„Sielvartinga atminimo vieta buvo tokia pat dyka, o muziejus, – medinis pastatėlis, – tuščias, vieniša lankytoja, lydima šuns, stovėjo priešingoje duobės pusėje. Pasirodė, kad paminklas šiek tiek pasviręs.“
1983 m. dėl neaiškių priežasčių muziejus sudegė. Po dvejų metų jis buvo atstatytas toje pačioje vietoje, tik jau mūrinis. Atstatytame muziejuje įrengtoje naujoje ekspozicijoje didelis dėmesys teiktas komunistų pasipriešinimui nacių režimui LSSR ir Vilniaus regione. Iš Panerių istorijos akcentuotas vadinamųjų degintojų komandos ir jos narių pabėgimo siužetas. 1983–1985 m. laikotarpiu, remiantis 1968 m. architekto Jaunučio Makariūno projektu, pirmą kartą buvo architektūriškai sutvarkyta visa buvusi masinių žudynių teritorija: nutiesti takai, įrengtas apšvietimas, pastatyti paminklai-informacinės lentos, architektūriškai artikuliuotos ir pačios sušaudymo duobės.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir 1989 m. atkūrus Valstybinį žydų muziejų, Panerių muziejus ir jame veikusi ekspozicija „Paneriai – masinių žudynių vieta“ ėmė funkcionuoti kaip šio muziejaus filialas. Šiuo laikotarpiu muziejaus ekspozicija buvo pakeista, siekiant atspindėti visų čia nužudytų žmonių grupių istorijas, atskleisti daugiasluoksnį Panerių atminimo vietos charakterį. Nors Holokausto aspektas naujojoje ekspozicijoje tapo ryškesnis, Paneriai vis dėlto buvo reprezentuojami ne kaip Holokausto, bet kaip bendrai Antrojo pasaulinio karo atminimo vieta.
2018 m. muziejus buvo pervadintas Panerių memorialo informacijos centru, jame įrengta ekspozicija, pristatanti masinių žudynių vietoje 2015–2018 m. vykdytus geofizikinius ir archeologinius tyrimus ir jų rezultatus.